Audra kalnuose: vieniša naktis namelystuvėje su paslaptingu nepažįstamu

Leidausi į vieną žygį per Tatras, svajodama apie kalnų tylą ir šviežią orą. Man buvo dvidešimt aštuoneri, buvau išsiskyrusi singlė po skyrybų, kurios paliko manyje alkį nuotykiams. Kuprinė sunki nuo įrangos, batai purvini, o aš pilna energijos. Oras buvo idealus – saulė kaitino, paukščiai giedojo. Bet kalnai mėgsta stebinti.

Staiga dangus potemnėjo. Debesis užtraukė žaibo greičiu, vėjas užkaukė, o pirmieji lietaus lašai smogė kaip adatos. – Po velnių, čia rimtas reikalas – suburbėjau sau, pagreitindama žingsnį. Žemėlapis rodė netoliese esančią namelystuvę, vienintelę gelbėjimo vietą. Bėgau zigzagu per slidinėjančius akmenis, širdis daužėsi kaip plaktukas. Pirmą kartą tikrai išsigandau – audra kalnuose tai ne juokai, galėjau pamesti kelią, hipotermija tykino už kampo.

Pasiekiau seną medinį pastatą, lašėdama vandeniu. Durys girgždėjo, stumtelėjau jas petimi. Viduje tvyrojo prieblanda, kvepėjo drėgme ir dūmais iš židinio. Ir tada pamačiau jį. Stovėjo prie židinio, aukštas, plačiapečis, su tamsiais plaukais, krintančiais ant kaktos. Jam buvo apie trisdešimt penkeri, veidą vėjo raukšlėmis išvagotas, bet akys – tos mėlynos akys – degė šiluma. Numetė šlapią striukę, atidengdamas raumeningą liemenį po drėgna marškinėliais.

– Sveika mano laikinoje karalystėje – pasakė šypsodamasis, tiesdamas ranką. – Aš Marek, keliautojas iš Varšuvos. Audra mus įkalino.

– Ola – atsakiau, spausdama jo delną. Pirštai šilti, stiprūs. Tikrai pajutau drebulį, ne tik nuo šalčio. – Maniau, kad esu viena. Laimė, namelystuvė atvira.

Iš naujo užkūrėm ugnį. Marek išmanė – krosnis greitai griaudėjo, o mes džiovėme drabužius. Papasakojau apie save: darbas reklamos agentūroje, pabėgimas nuo miesto triukšmo. Jis – gamtos fotografas, laisvai samdomas, mėgstantis vienišus žygius. Pokalbis tekėjo lengvai, kaip vynas prie vakarienės. Audra šėlo lauke, griaustiniai drebino sienas, žaibai apšvietė kambarį.

– Tu drąsi, kad viena į kalnus – tarė, pylęs arbatą iš termoso. – Moterys retai čia užsuka be kompanijos.

– Mėgstu iššūkius – mirktelėjau. – O tu? Vienuolis?

– Kartais. Bet šiandien... likimas mus sujungė. – Jo žvilgsnis užkliuvo už mano lūpų. Jaučiau, kaip šiluma iš židinio maišosi su karščiu kūne.

Namelystuvė buvo tuščia – prižiūrėtojas išvyko žemyn, palikęs raktus. Viena didelė patalpa su virtuvėle, stalu ir dviem lauko lovomis. Išdėliojome miegmaišius, bet įtampa augo. Nusiaviau permirkusias kelnes, likau su apatiniu trikotažu ir megztiniu. Marek nusuko akis, bet ne visiškai. – Atsiprašau – sukuždėjo. – Tu... graži.

– Nesiprašinėk. Tai komplimentas – atsakiau drąsiai. Pirmą kartą po mėnesių pasijutau geidžiama. Audra nesiliovė, vėjas kaukė, lietus barškėjo į stogą. Sėdėjome arti, keliai lietėsi. Kalbėjomės apie svajones, laisvę, akimirkas, keičiančias gyvenimą. Jis palietė mano ranką, švelniai, bet tvirtai. Kibirkštis pervėrė mane kiaurai.

Naktis žadėjo būti ilga. Ir karšta.

Ugnis traškėjo krosnyje, mesdama aukso atspindžius ant mūsų veidų. Audra nesitraukė – vėjas griaudėjo, lyg norėdamas nuversti namelystuvę. Bet viduje buvo šilta, intymu. Marek paruošė paprastas vakarienę: konservus, duoną, džiovintus vaisius. Valgėme prie stalo, kojos susipynusios po stalu.

– Papasakok daugiau apie save – paprašė, padėdamas ranką ant manosios. – Kas tave tikrai atvedė į šiuos kalnus?

– Pabėgimas – prisipažinau nuoširdžiai. – Buvęs vaikinas mane apgavo. Reikėjo oro. O tu? Turi ką nors?

– Ne. Laisvė – mano aistra – nusijuokė giliai, o aš pajutau virpesius pilve. – Bet pripažįstu, tavo draugija – maloni permaina.

Pokalbis nuslinko į asmeniškesnes temas. Juokėmės iš praeities nesėkmių, dalijomės fantazijomis. Jis prisipažino, kad mėgsta stiprias moteris, kurios nebijo nuotykių. Aš – kad svajoju apie aistrą be įsipareigojimų. Vynas iš jo kuprinės užkaitino kraują. Nusiėmėme megztinius, likome su apatiniu trikotažu. Mano nėriniuoti apatiniams kontrastavo su jo boxeriais – įsitempę raumenys, tatuiruotė ant peties.

– Tu neįtikėtina – sukuždėjo, prisitraukdamas. – Tos akys... kaip kalnai auštant.

– O tu turi menininko rankas – atsakiau, liesdama jo bicepsą. Tikrai buvau šlaputėlė, ne nuo lietaus. Širdis daužėsi gerklėje. Audra dundėjo, slopindama mūsų pagreitėjusius kvėpavimus.

Atsisėdome ant čiužinio prie židinio. Marek apkabino mane ranka, o aš įsitaisiau prie jo krūtinės. Jis kvepėjo mišku, prakaitu ir vyriškumu. Pirmasis bučinys buvo švelnus – lūpos vos palietė, bandomasis. Bet paskui sprogo. Liežuviai susipynė godžiame šokyje, rankos klajojo po kūnus. Nuvėlojo mano liemenėlę, speneliai sukietėjo nuo šalčio ir susijaudinimo.

– Noriu tave bučiuoti visur – sudejavo, čiulpdamas mano kaklą.

– Taip... prašau – sukuždėjau, atrišdama jo kelnes. Jo varpa buvo kieta, pulsuojanti. Glosčiau ją lėtai, žiūrėdama į akis. Jis glostė mano krūtis, pirštai ratu aplink spenelius.

Gulėjome nuogi, oda prie odos. Audra mus gaubė kaip antklodė. Jis laižė mano šlaunis, artėdamas prie centro. Pirmą kartą pajutau tokią ekstazę – liežuvis ant klitorio, pirštai viduje. Tyliai rėkiau, rangydamasi. Orgazmas atėjo banga, persmelkė mane.

– Tavo eilė – suburbėjau, atsiklaupdama. Ėmiau jį į burną, čiulpiau giliai. Skonis sūrus, vyriškas. Jis dejavo, laikydamas mane už plaukų.

Įtampa augo. Žinojau, kad tai tik pradžia. Naktis buvo mūsų.

Židinys geso, bet ugnis mumyse liepsnojo. Gulėjome susipynę, kūnai prakaituoti, kvėpavimai nutrūkę. Audra silpo, bet griaustiniai vis dar dundėjo mūsų širdžių ritmu. Marek pakilo virš manęs, akys degė geismu.

– Noriu būti manyje – sukuždėjo, praskėsdamas mano šlaunis.

– Įeik... dabar – meldžiau, rangydama klubus. Tikrai buvau pasiruošusi, šlapia, pulsuojanti. Įėjo lėtai, centimetras po centimetro. Pilna, pripildyta. Sudejavome kartu.

Jis judėjo ritmiškai, giliai. Mano nagai kibosi į jo nugarą, lūpos kando petį. – Tu tokia ankšta... tobula – stenėjo, greitindamas.

– Stipriau, Marek! – šaukiau, sekdama jį. Keitėme pozes: aš viršuje, jojau jį laukinai, krūtys lingavo. Jis iš užpakalio, smigdamas stipriai, plodamas sėdmenis. Kiekvienas smūgis – žaibo malonumui.

– Myliu tai... tavo kūną – šnopavo, čiulpdamas mano spenelius.

– Nesustok... baigiu! – surikau, sprogdama orgazme. Namelystuvės sienos tarsi drebėjo. Jis patraukė po akimirkos, pripildamas mane karštu sėklu. Sugriuvome išsekę, glausdamiesi.

Gulėjome tylėdami, klausydami lietaus. – Tai buvo magija – sukuždėjau.

– Geriausia naktis mano gyvenime – atsakė, bučiuodamas kaktą. – Ačiū, kad audra mus čia atnešė.

Ryte audra praėjo. Pusryčiai, numerių mainai. Lipome žemyn kartu, žadėdami pakartojimą. Pirmą kartą pajutau, kad nuotykis mane pakeitė visam laikui. Kalnai saugojo mūsų paslaptį.