Lietingas vakaras ir elektros gedimas: Kambario draugė, bijanti tamsos

Prisimenu tą vakarą taip, lyg tai būtų vakar. Sėdėjau svetainėje su nešiojamuoju kompiuteriu ant kelių, bandydamas pabaigti ataskaitą darbui, kai už lango įšėlusi audra. Lietus barškėjo į langus kaip pamišusio būgnininko pirštai, o žaibai kas akimirką apšviesdavo kambarį. Buvau vienas bute, maniau, kol staiga išgirdau, kaip laukujės durys atsidaro su trenksmu. Tai buvo Ola, mano kambario draugė jau pusę metų. Jai buvo dvidešimt dveji metai, ji studijavo grafinį dizainą politechnikoje, o jos šypsena gebėjo nušviesti visą dieną. Ilgi kaštoniniai plaukai, liekna figūra ir tos žalios akys, kurios visada atrodė paslaptingos.

– Sveiki, Kuba! – šūktelėjo ji, nusimesdama šlapią paltą. – Kaip pylė pakeliui!

– Sveika, Ola. Atrodai kaip permirkusi višta – pajuokavau, pakeldamas akis.

Ji nusijuokė, bet jos balse buvo kažkas nervingo. Tą akimirką sugriaudėjo perkūnas, o šviesos užgeso. Visas butas grimzdo į absoliutų tamsumą. Širdis man pašoko, bet greitai susitvardžiau. Ola gi garsiai cyptelėjo ir metėsi į mane.

– Dieve mano, Kuba! Išjunk tai! – riktelėjo ji, griebdamasi man už rankos. Jos delnas buvo šaltas ir drebančios.

– Ramiai, tai elektros gedimas. Audra turbūt pažeidė linijas – nuraminau, nors pats pirmą kartą susidūriau su tokiu dalyku šiame bute.

Sėdėjome taip valandėlę tyliai, pertraukiamai tik tolimais griaustiniais. Jaučiau jos artumą – ji kvepėjo lietumi ir kuo nors saldžiu kvepalais. Buvau tikrai nustebintas, kaip stipriai ji bijo. Ola visada atrodė tokia pasitikinti savimi, vakarėlių mergina, kuri pasakodavo apie savo užkariavimus studijose. O čia drebėjo kaip lapas.

– Nekęstu tamsos – sukuždėjo ji, prislenkdama arčiau. – Nuo vaikystės. Košmarai, žinai...

– Gerai, palauksime, kol grįš elektra. Arba uždegsiu žvakes – pasiūliau, atsargiai atsistodamas.

Radau virtuvėje atsargines žvakes ir degtukus. Uždegiau vieną, pastatydamas ant stalo. Silpna šviesa metė ilguose šešėlius ant sienų. Ola sėdėjo susirietusi ant sofos, apglėbusi kelius. Jos šlapuota palaidinukė prilipo prie kūno, paryškindama krūtų linkius. Pirmą kartą pajutau, kaip kraujas greičiau tekėjo gyslomis. Neturėčiau taip galvoti apie kambario draugę, bet ši situacija...

– Papasakok man ką nors – paprašė ji. – Kad nemanyčiau apie tai.

Pradėjau pasakoti anekdotus iš darbo, apie savo paskutinę komandinę kelionę. Ji tyliai juokėsi, bet vis dar laikė mane už rankos. Lietus nestojo, o mes kalbėjomės valandas. Sužinojau, kad jos tėvai išsiskyrė, kai ji buvo maža, ir kad nuo tada ji bijo vienatvės tamsoje. Tai ją darė žmogiškesnę, artimesnę. Įtampa augo lėtai, kaip drėgmė ore prieš audrą.

Galų gale, po valandos, elektra negrįžo. Ola atsiduso.

– Būk su manimi šiąnakt, Kuba. Prašau. Aš neužmigsiu viena.

Linktelėjau galvą, jausdamas jaudulio virpuliuką. Atsigulėme ant sofos po viena antklode. Jos galva atsišliejo į mano petį, o aš įkvėpiau jos plaukų kvapą. Tikrai nesitikėjau, ką atneš ši naktis.

Gulėjome taip ant sofos, apgaubti viena antklode, o lietus vis dar barškėjo į stogą. Ola įsitraukė į mane stipriau, jos kvėpavimas pagreitėjo. Jaučiau jos kūno šilumą per ploną palaidinukę. Buvau tikrai sužavėtas, kaip ši pasitikinti mergina virsta bejėgė būtyje tamsoje. Žvakių šviesa lėtai geso, metdama šiltą šviesą ant jos veido.

– Ačiū, kad esi – sumurmėjo ji, pakeldama galvą. Mūsų akys susitiko. Jos buvo taip arti.

– Nėra už ką. Juk mes kambario draugai, tiesa? – atsakiau, glostydamas jos petį.

Jos oda buvo lygi, kaip aksomas. Pirmą kartą paliečiau ją taip, ne kaip draugę. Virpuliukas perbėgo man per nugarą. Kalbėjomės toliau, apie viską ir nieką. Ji pasakojo apie savo paskutinį vaikiną, kuris ją apgavo, apie tai, kaip sunku jai pasitikėti. Aš dalinausi praeities istorijomis, apie vienišas vakarus po išsiskyrimo su buvusia.

– Žinai, Kuba, visada tavimi žavėjausi – staiga prisipažino ji. – Tu toks... stabilus.

– Ir aš tavimi. Tu kaip gaivaus vėjo gūsis šiame bute – atrėmiau, o mano ranka nuslinko žemiau, ant jos juosmens.

Ji neatsitraukė. Priešingai, prislinko klubais arčiau. Jaučiau, kaip jos krūtis greitai kilnojasi. Atmosfera sutankėjo, lyg išorinė audra būtų metafora tam, kas dėjosi tarp mūsų. Uždegiau kitą žvakę, bet šviesa buvo silpna. Pusrutulyje jos lūpos atrodė pilnos, viliojančios.

– Man šalta – sukuždėjo ji, įkišdama ranką po mano marškinėliais.

Jos pirštai brūkštelėjo per mano pilvą, o aš nusipurtėiau iš jaudulio. Atsakiau tuo pačiu, atsegdamas viršutinę jos palaidinukės sagą. Audinys prasiskyrė, atidengdamas liemenėlės dentelę. Ji buvo graži, tikrai graži. Pabučiavau ją švelniai į kaklą, o ji tyliai aiktelėjo.

– Kuba... tai jaučiasi taip gerai...

Mūsų lūpos galiausiai susitiko. Bučinys buvo alkanas, pilnas slopinamo troškimo. Liežuviai pinosi, rankos klajodavo. Nuvilkom jai palaidinukę, o ji man marškinėlius. Jos oda buvo šilta, nepaisant šalčio kambaryje. Glosčiau jos krūtis per dentelę, o ji rangėsi po mano prisilietimais.

– Noriu tave pajusti – sukuždėjo ji, siekdama mano diržo.

Ji atsegė kelnes, o aš jos sijoną. Gulėjome nuogi po antklode, kūnai susipynę. Tai nebuvo skubėjimas, tai buvo auganti įtampa, kuriama mėnesiais bendro gyvenimo. Ji skanavo sūriai-saldžiai, kaip lietus ir aistra. Valandos bėgo, o mes atradinėjome vienas kitą. Tikrai pirmą kartą pajutau, kad tai daugiau nei laikina avantiūra.

Kai aušra pradėjo pilkėti už lango, mes vis dar buvome susipynę ant sofos. Audra nuslopo, bet mūsų troškimas pasiekė zenitą. Ola žiūrėjo į mane blizgančiomis akimis, jos kūnas blizgėjo nuo prakaito. Tikrai negalėjau patikėti, kad tai vyksta – iš draugės ji virto meiluže.

– Imk mane, Kuba. Dabar – sudejavo ji, prasiskirdama šlaunimis.

Įėjau į ją lėtai, jausdamas, kaip jos šiluma mane apgaubia. Buvo tobulai, ankšta ir drėgna. Judėjome lietaus ritmu, kuris vis dar lašėjo. Jos nagai kibo į mano nugarą, o aimanos pripildė kambarį.

– Taip... giliau! – šaukė ji.

Pagreitinau, o ji rangėsi po manimi. Glosčiau jos klitorį, o ji sprogo pirma – orgazmas supurtė jos kūną, ji garsiai suriko. Tai nubloškė mane prie ribos. Ištraukiausi paskutinę akimirką, baigdamas ant jos pilvo.

Gulėjome šnopuodami, glausdamiesi vienas prie kito. Elektra grįžo staiga, bet neatsikėlėme. Ola tingiai nusišypsojo.

– Tai buvo neįtikėtina. Visada bijojau tamsos, bet su tavimi... tai buvo geriausia, kas galėjo nutikti.

– Ir man – prisipažinau, bučiuodamas ją.

Tą naktį mūsų santykiai pasikeitė amžiams. Tapome pora, o tos lietingos nakties atsiminimas tapo mūsų paslaptimi. Tikrai pirmą kartą pajutau tikrą artumą.